Ilgą laiką buvo kuriamas mitas, kad produktas, turintis daug baltymų, yra sveikas.
Ypač buvo vertinami gyvūninės kilmės baltymai. Buvo teigiama, kad tik gyvūnų mėsoje ir piene yra visos svarbiausios aminorūgštys. Šį mitą prieš kelis dešimtmečius biochemijos mokslas paneigė. Gyvūnai irgi nesintetina svarbiausių aminorūgščių. Jau du dešimtmečius mokslui gerai žinoma, kad visos svarbiausios aminorūgštys yra augaluose. Iš jų jas gauna visi augalais mintantys gyvūnai, taip pat žmonės. Ši tiesa „nepatogi“ mėsos, žuvies ir pieno pramonei. Tačiau ši turtinga ir gali toliau palaikyti mitą bei klaidinti žmones apie nepakeičiamus gyvūninius baltymus.
Kokie gi mėsos bei pieno pramonės kuriami mitai?
- Augaliniame maiste nėra tam tikrų aminorūgščių.
- Augaliniai baltymai nėra tokie kokybiški kaip gyvūniniai.
- Kad gautume būtinų maistinių medžiagų, reikia valgyti daug skirtingų augalų vienu metu.
- Organizmui sunku įsisavinti augalinius baltymus.
- Augaluose baltymai nesubalansuoti.
Amerikos širdies asociacija (2015 m. lapkritis):„Jums nebūtina valgyti gyvūninės kilmės maistą vien dėl to, kad gautumėte visų svarbiausių aminorūgščių. Ir augaliniai baltymai gali aprūpinti visomis gyvybiškai būtinomis aminorūgštimis. Augalais besimaitinantiems žmonėms nėra jokios priežasties išgyventi dėl baltymų stygiaus. Jei iš augalinio maisto gaunate pakankamai kalorijų, tai su tokiu maistu visada gausite pakankamai baltymų.”
Pažvelkime, kas teigiama naujausiuose moksliniuose tyrimuose: kiek, kokių ir kam baltymų mums reikia. Visų pirma, visos maistingosios medžiagos gaunamos iš saulės ar dirvos. Vitaminas D, vadinamasis „saulės vitaminas“, pasigamina, kai oda yra veikiama saulės spindulių. O visa kita ateina iš žemės. Mineralai yra gaunami iš dirvožemio, o vitaminai iš augalų ir mikroorganizmų, kurie juos sintetina. Kalcis karvės piene (ir jos 90-ties kilogramų skelete) atsiranda iš augalų, kuriuos ji suėdė, o pastarieji jį gavo iš dirvožemio. Mes taip pat galime pasisavinti kalcį tiesiogiai iš augalų, atsisakydami „tarpininkės“ karvės.
Baltymuose yra svarbiausių aminorūgščių, kurių mūsų organizmas pats nepasigamina, todėl yra gyvybiškai svarbu juos pasisavinti su maistu. Tačiau kitų gyvūnų organizmai jų taip pat negamina. Visos būtinosios, svarbiausios aminorūgštys randamos augaluose ir visi augalinės kilmės baltymai skirtingu santykiu turi visas gyvybiškai reikalingas svarbiausias aminorūgštis. Dažnai girdime, kad baltymai – mūsų kūno statybinė medžiaga, bet nepamirškime, kad tai taip pat kiekvieno augalo statybinė medžiaga. Taigi visi vaisiai ir daržovės turi baltymų, kuriuos gali pasisavinti žmogaus organizmas. Pasaulio sveikatos apsaugos organizacija rekomenduoja iš baltymų gauti 5 %, besilaukiančioms moterims – 6 % kalorijų. Vadinasi, vyras, kuris suvartoja 3000 kcal per dieną, turi gauti 38 g baltymų, o moteris, kuri suvartoja 2300 kcal per dieną, turi gauti 29 g baltymų. Visuomenėje vis dar sklando mitas, kad gyvulinės kilmės produktai yra tas pats, kas baltymai. Valgydami gyvulinės kilmės produktus kartu su baltymais gauname didelį kiekį cholesterolio, sočiųjų riebalų. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad jų vartojimas tiesiogiai koreliuoja su kardiovaskulinių ligų rizika. Taip pat turime nepamiršti, kad per didelis baltymų kiekis mitybos racione sunkina kepenų darbą, sutrikdo kraujo rūgščių ir šarmų pusiausvyrą. Todėl, atstatant kraujo pH, organizmas ima šarminius elementus – pavyzdžiui, tokius kaip kalcį – iš kaulų, kaulų tankis mažėja, jie silpnėja. Vartodami karvės pieną gauname ne tik minėtų medžiagų, bet ir imuninių ląstelių, kurios formuoja gleives, IGF-1 (į insuliną panašų augimo faktorių). Šis, patekęs į žmogaus organizmą, skatina hipofizę gaminti augimo hormoną ir daug didesnį hormonų kiekį nei žmogaus piene, nes karvės jauniklis auga 4 kartus greičiau nei žmogaus kūdikis.
Iki šiol kalbėjome apie baltymų kiekybę. O kaip dėl kokybės? Nuomonė, kad augalinių baltymų vertė menkesnė nei gyvūninių, paplito dėl tyrimų, atliktų su graužikais daugiau nei prieš šimtmetį. Mokslininkai nustatė, kad žiurkių palikuonys, maitinami augaliniu maistu, neauga taip greitai. Bet taip gerai jie neauga ir maitinami žmogaus pienu. Ar tai reiškia, kad neturėtume žindyti savo kūdikių? Žiurkės piene yra dešimt kartų daugiau baltymų nei moters piene, nes žiurkių palikuonys auga apie dešimt kartų greičiau nei žmonių kūdikiai. Tiesa, kai kurių augalų baltymuose yra santykinai mažas tam tikrų aminorūgščių kiekis. Taigi maždaug prieš 40 metų „baltymų derinimo“ mitas atėjo į madą tiesiogine to žodžio prasme – su 1975 metų vasario „Vogue“ žurnalo numeriu. Buvo manoma, jog būtina valgyti vienas kitą „papildančius“ baltymus.
Pavyzdžiui, ryžius ir pupeles, kad taip būtų kompensuojamas viename ar kitame produkte esančių medžiagų trūkumas. Šis klaidingas įsitikinimas buvo paneigtas prieš kelis dešimtmečius, įskaitant mitą, kad augalų baltymai nėra pilnaverčiai ar pakankamai kokybiški, todėl valgant turėtų būti derinami su kitais, gyvūniniais, baltymais. Visus šiuos teiginius Amerikos mitybos organizacijos prieš kelis dešimtmečius atmetė kaip mitus, tačiau daugelis medikų, akivaizdu, nesuprato žinutės.
Daktaras Džonas Makduglas (John McDoughall) sušaukė Amerikos širdies asociacijos susitikimą dėl 2001 metais paskelbtos publikacijos, kurioje abejojama augalinių baltymų pilnavertiškumu. Laimei, dabar jau pripažinta, kad augaliniai baltymai gali suteikti visas organizmui reikalingas aminorūgštis ir tikrai nereikia bandyti derinti skirtingų baltymų. Pasirodo, mūsų organizmas išmintingas. Jis išsaugo galybes laisvųjų aminorūgščių, kurios gali būti naudojamos, kai jam jų pritrūksta. Jau nekalbant apie milžinišką mūsų organizmo vykdomą baltymų perdirbimo mechanizmą. Mūsų organizmas kasdien į virškinimo traktą sugrąžina apie 90 gramų baltymų tam, kad juos išskaidytų ir iš naujo atstatytų. Taigi, pats organizmas gali derinti aminorūgštis reikalingomis proporcijomis.
Paulius Jaruševičius, Laurita Jasiūnaitė, www.sveikata.org, 2016 m. gegužė
Šaltiniai:
1. Nico S. Rizzo PHD, Karen Jaceldo-Siegl DrPH, Et al., (ELSEVIER 2013). Nutrient Profiles of vegetarian and Nonvegetarian Dietary Patterns.
2. H. N. Munro Free (Academic Press New York, Elsevier 1970). Amino acid pools and there role in regulation.
3. Moughan PJ1, Rutherfurd SM. (2012 Cambridge University Press). Gut luminal endogenous protein: implications for the determination of ideal amino acid digestibility in humans.
4. Michael Greger MD interview
5. John McDoughall MD interview.
6. American heart association (2015)
Comments are closed.