Rugsėjo 16–18 d.
sutartinių giedotojų grupė KADUJO ir Ann Wigmore fondas
rengia bendrą savaitgalį gegužinėje ant Neries kranto.
Savaitgalio metu ne tik gyvai išgirsime KADUJO giedamas sutartines, bet ir patys panirsime į šią magišką polifoniją bei mokysimės jas giedoti.
Sutartinės – tai lietuvių giesmės, įtrauktos į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Sutartinių giedojimo tradicija skaičiuoja jau keletą tūkstančių metų, o šiuolaikiniame gyvenime sutartinių giedojimas gali atstoti meditaciją. Giedodami sutartines pajuntame nepakartojamą jų vidinę gelmę ir jėgą, sutarimo galią.
Kalbasi Ann Wigmore fondo direktorius Paulius Jaruševičius ir etnokultūros puoselėtoja daktarė Laura Lukenskienė.
P. J. Jaučiamas etnokultūros renesansas Lietuvoje. Žmonės, suvilioti spalvingomis Rytų tradicijomis, dažnai nusivilia neradę tame savęs. Kalbu tiek apie maistą, tiek apie dvasines ir gal net religines praktikas. Kultūrinės integracijos procese nebesuvokiame savęs, prarandame ne tik savo identitetą, bet neretai ir pagrindą po kojomis. Žmonės važiuoja gyventi ne tik ten, kur galima uždirbti daug pinigų, bet ir ten, kur jiems gera. O gera ten, kur jų laukia, kur jie mylimi, jaučiasi savi. Norint bent pristabdyti tautos išnykimą, sudominti vaikus grįžti, tikrai verta kurti tą aplinką, kurioje jie jaustųsi saugūs, svarbūs ir išskirtiniai.
Laura, kas, jūsų nuomone, žmones vilioja domėtis lietuviškomis etnokultūrinėmis tradicijomis?
L. L. Pastaraisiais metais tikrai jaučiamas didesnis susidomėjimas etnokultūra. Jeigu prieš keletą metų atrodė, kad etnokultūra mažai kam terūpi, tai pastaruoju metu tikrai jaučiamas savotiškas atgimimas. Kaip besidairytume po platųjį pasaulį, sava yra sava, o pasižvalgę svetur galbūt ir pasiilgstame savo kultūros, geriau galime įvertinti tai, ką turime.
P. J. Dirbate Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje. Ne kartą teko dalyvauti vakaronėse muziejaus salėje. Negalėjau atsistebėti, kiek daug jaunų žmonių moka šokti tautinius tradicinius šokius, groja liaudies muzikos instrumentais.
Ar jaunimas išties domisi liaudies muzika ir etnokultūra?
L. L. Žinoma, kad liaudies muzika nėra masinio susidomėjimo dalykas, tačiau į etninės kultūros renginius susirenka vis daugiau jaunimo, studentų.
P. J. Skiriate savo laisvalaikį sutartinėms. Įkūrėte sutartinių grupę „Kadujo“. Kodėl? Ką jaučiate giedodama?
L. L. Svajojau sutartines giedoti jau nuo studentavimo laikų, bet matyt reikėjo sulaukti, kol susidarys palankios sąlygos atsidėti šiam menui. „Kadujo“ susikūrė 2008 m.
Supratau, kad kiekvienas ateina giedoti iš savų paskatų ir potyriai giedant sutartines yra labai individualūs, tačiau tai, kas visiems matoma – koncertai, renginiai ir kt. – nėra pagrindinės priežastys, kodėl pasirenkame giedoti sutartines.
P. J. Dažnai vartojame žodį meditacija. Krikščionys meldžiasi, kalba rožinį, gieda giesmes, krišnaitai – mantras. Meditacija – vienas iš atsipalaidavimo būdų, gilus pasinėrimas į save, vidinio dialogo nutildymas. Grupinė meditacija – bendra malda. Sutartinių giedojimas gali būti laikomas ypatinga, unikalia mūsų tautos grupinės meditacijos forma, kur ypatingą vaidmenį vaidina sutarimas tarpusavyje. Įsivaizduokime, ilgais žiemos vakarais anyta kartu su dukra ir marčia, ausdamos ir giedodamos sutartines, rasdavo tikrąjį dvasinį ryšį, apdainuodavo savo džiaugsmus, išliedavo skausmus. Suverpdavo ir išausdavo ne tik audinį vyro, brolio ar tėvo marškiniams, sijonui, bet suausdavo ir savo šeimos dvasinius pamatus, rasdavo tikrąjį sutarimą tarpusavyje.
Ar yra kokių nors šaltinių, liudijančių sutartinių kilmę, amžių? Ar galima teigti, kad sutartinės senovės lietuviams prilygo kasdienei maldai?
L. L. Pirmasis sutartinių tyrinėtojas Zenonas Slaviūnas teigė, kad sutartines galima sieti su viduriniuoju neolito amžiumi. Apie tai kalba ir habil. dr. Daiva Vyčinienė, iš kurios nuolat mokomės. Kai kurios kitos lietuvių liaudies dainos taip pat senumu nenusileidžia sutartinėms. Apeiginės kalendorinės, darbo, vestuvinės dainos taip pat skaičiuoja ne vieną tūkstantmetį. Tai, kad ir vienos, ir kitos buvo giedamos labai svarbiais momentais, rodo jų nepaprastumą. Dabar žodžiai „meditacija“, „joga“ yra savotiškai madingi. Bet šie žodžiai – tarptautiniai, o lietuvių kalboje net sunku surasti jiems atitikmenų. Matyt, mūsų protėviai apie panašius dalykus negalvojo arba kitaip tai įvardino. Turime žodį „giesmė“, į kurį taip pat telpa minėti dalykai. Juk sakoma, kad sutartinės ne dainuojamos, o giedamos.
P. J. Šiuolaikinė psichologija ypatingą dėmesį skiria harmoningų santykių atkūrimui – sutarimui tarpusavyje, harmoningam poilsiui, socialinės atskirties mažinimui, tarpusavio supratimui ir pagalbai. Plačiai gydytojų naudojamos ir meno terapijos formos.
Ar galima sutartinių giedojimą priskirti muzikos terapijai?
L. L. Tikrai galima, nes apie tai liudija mūsų praktika. Į užsiėmimus ateina žmonės ne koncertuoti, o tiesiog pabūti. Tai, kad po užsiėmimų džiaugiamasi, dalijamasi įspūdžiais, rodo, kad sutartinės (o ypač jų giedojimas) iš tiesų turi teigiamą poveikį. Nors konkretus sutartinių poveikis žmogaus sveikatai dar nėra ištirtas.
P. J. Ar gali neturintis muzikinio išsilavinimo žmogus išmokti giedoti šią sudėtingą polifoninę muziką?
L. L. Žinoma, gali. Juk senosios giedotojos taip pat neturėjo specialaus muzikinio išsilavinimo. Tereikia noro ir nusiteikimo, o žmogaus sugebėjimai lavėja. Suaugęs žmogus, žinoma, mokosi lėčiau negu vaikas, bet jeigu dirbama, ir suaugusiųjų rezultatai būna labai ryškūs. Galbūt ne visiems pasiseks įvaldyti sudėtingiausius kūrinius, bet giedoti ir džiaugtis sutartinėmis (ir kitomis lietuvių liaudies giesmėmis) tikrai gali visi.
Redakcija: Savaitgalis su sutartinėmis ir gyvu maistu? Kaip siejasi sveika gyvensena ir sutartinių giedojimas?
L.L. Mūsų proseneliai gyveno kur kas sveikiau nei mes: nuolat buvo gryname ore, daug judėjo, valgė savo užsiaugintą, švarų maistą, o piktnaudžiauti maistu turėjo kur kas mažiau galimybių. Šiuolaikinis gyvenimo būdas visai kitoks, bet prisitaikyti prie jo lengviausia lietuviškais, jau patikrintais, mūsų klimatui ir kultūrai tinkamais būdais. Tradicinis muzikavimas ir šokiai, taip pat ir sutartinių giedojimas yra vienas iš jų. Kas jus, Pauliau, sužavėjo sutartinėse, kad pakvietėte „Kadujo“ dalyvauti šiame projekte?
P. J Sutartinės mane žavi tuo, kad jas giedoti galime tik sutardami. Pats giesmių pavadinimas tai apibrėžia. Egoizmo ir savanaudiškumo laikmetyje mums labai svarbu išmokti klausytis vieniems kitų, rasti sutarimą tarpusavyje. Giedodami sutartines ne tik nugrimztame į jų magišką polifoniją, bet ir būtinai turime išgirsti vieni kitus. Sutarti reikia mokytis nuo pat vaikystės. Lietuvoje ypač trūksta sutarimo šeimose – tą rodo skyrybų skaičius. Per tautinės kultūros puoselėjimą galime rasti sutarimą bendruomenėse.
Mūsų protėviai iki pramoninio maisto epochos valgė daug gyvo maisto: laukinių žolių, pumpurų, daigintų grūdų. Ypač gilios mūsuose rauginimo tradicijos: rauginti kopūstai, agurkai, grybai, gira ir net alus (senovėje, iki mielių vartojimo, vadintas midumi). Svarbiausia, žmonės maistą gamindavo patys: su meile ir sutarimu. Valgydavo susėdę kartu, jusdami šeimos bendrumą. Kaimo bendruomenės rengdavo sutarimo šventes, kartu vaišindavosi ir dainuodavo. Gyvo maisto gaminimo tradicijos pamirštamos. Įsivaizduojame, kad cepelinai ir šaltibarščiai mūsų tautinis patiekalas!
Valgydami gyvą maistą išsivalome kūną, giedodami sutartines – sielą. Sutartinių sąskambiai ir polifoninės vibracijos skatina nusiraminimą ir ramybę. Norint giedoti sutartines, reikia susikaupti, klausyti, ką giedą vedantysis, pakartoti žodžius ir melodiją.
Savaitgalis su sutartinėmis ir gyvu maistu skirtas puoselėti tautines subalansuotos mitybos, etnokultūros ir bendruomeniškumo tradicijas. Supažindinsime žmones su dviem iš pirmo žvilgsnio nesiderinančiomis sritimis: kulinarija ir tradiciniu sutartinių giedojimu. Savaitgalio dalyviai galės pajusti tradicinio lietuviško gyvo maisto poveikį savo kūnui ir sutartinių poveikį savo sielai.
Registracija į savaitgalio renginį čia.
2016 m. rugpjūčio 18 d.
Comments are closed.