O ką, jei Jūsų kančia ir nerimas iš tikrųjų tarnautų Jums?
Žmogui būdinga skubėti, teisti ir vertinti, klijuoti etiketes pasaulio įvykiams ar aplinkybėms, kurios susiklosto. Mes nedelsiant sprendžiame: čia „gerai“, o čia „blogai“.
Neretai vertiname virtualios internetinės ar televizinės tikrovės iliuzijas. Nedelsdami pasmerkiame Breviką, sprogimus Belgijoje ar kurį nors kandidatą į JAV prezidentus, džiaugiamės Portugalų futbolo pergale Paryžiuje ar išgebėtu katinėliu Los Andžele. Nedelsdami puolame į neviltį, kai mus atleidžia iš darbo ar išgirdę diagnozę pas gydytoją. Arba kuomet gyvenimo įvykiai klostosi kitaip, nei įsivaizdavome ar svajojome. Išgyvename, kai vaikai elgiasi ne pagal mūsų jiems sudėliotą scenarijų, kartais net atstumiame juos už bausmę, kad jie gyvena savo gyvenimą. Taip elgiamės, nes desperatiškai trokštame kontroliuoti įvykius, net ir tuos, kuriems negalime turėti jokios įtakos. Dažnai patys su savimi diskutuojame, o gal ir su draugais aptarinėjame, kaip pakeisti įvykius, kurie jau praeityje.
Kurgi mus veda noras kontroliuoti?
Karštligiškai pabandydami kontroliuoti įvykius aplink mus, o ypač tuos, su kuriais neturime nieko bendra, tik didiname savo nusivylimą ir puoselėjame bejėgiškumo jausmą.
Mūsų vis labiau chaotiškame pasaulyje net ir sąmoningam, einančiam nušvitimo keliu gali būti nelengva. Galų gale, darosi sunku patirti džiaugsmą, ramybę ir dvasinę pusiausvyrą. Jau nekalbant apie tikslą ar gyvenimo prasmę pasaulyje, pilname masinių žudynių, korupcijos ir nešvarių politinių žaidimų, pabėgėlių krizių ir beprasmių teroro aktų. Ypač nerimaujame, kai nepalankiai įvykiai klostosi arčiau namų, kai susiduriame su nepakenčiamu „bosu“, kovojame su sveikatos iššūkiais ar sprendžiame kivirčus šeimoje. Juk ne visada lengva išlaikyti ramybės pojūtį, jausti savo paskirtį ir prasmę, džiaugsmą ir dėkingumą net ir tada, kai gyvenimas klostosi sklandžiai. O ką jau bekalbėti apie situacijas, kai mus supa skausmas ar nerimas, kai, atrodo, žemė slysta iš po kojų?
Įvykiai supantis mus nėra nei geri, nei blogi
Pasaulinio garso mokslininkas ir gydytojas Deepakas Chopra (Indija) sako, kad pirmasis žingsnis yra pripažinti, kad baimė, kurią jaučiame savo viduje, ir chaosas, kuris tvyro pasaulyje, iš tikrųjų yra nei geras, nei blogas. Greičiau tai yra požymis, kad mūsų sielos bando pabusti ir išsiveržti už mūsų EGO ribų. Chaosas, kylantis aplinkui, kaip tik ir yra mūsų EGO – nepamatuotų ambicijų ir noro valdyti visus žemės resursus pasekmė. Žemėje, o ir visoje visatoje, egzistuoja pusiausvyra. Ji yra ir mūsų fizinio bei dvasinio stabilumo ir sveikatos pagrindas, dar vadinama homeostaze.
Kaip mūsų kančių ar „nepagydomos” ligos akivaizdoje pabunda pirmapradis noras sveikti, pažinti ir dvasiškai tobulėti, taip mūsų sergančioje visuomenėje teroro ir chaoso akivaizdoje kyla noras išsivalyti, atsiverti ir praskaidrėti.
Per sąmoningumą išsiugdykime ramybės ir harmonijos pojūtį
Gyvenimo iššūkiai, kančia ar net asmeninė tragedija – tai ne tai, ką reikia išmokti valdyti, bet tai, ką reikia priimti kaip dovaną, iš ko galima semtis patirties ir tobulėti – tapti sąmoningu. Sąmoningumas leidžia pajusti ryšį tarp esamos realybės ir mūsų aukštesnės paskirties. „Nevertinkite įvykių savo gyvenime“, – sako daktaras Chopra, – „nesvarbu, ar jie atrodo jums teigiami, ar neigiami. Ir tada pastebėsite, kaip teigiamų įvykių pradės eksponentiškai daugėti jūsų gyvenime. Taip išsiugdysite ramybės, harmonijos ir tvarumo jausmą, kuris lydės jus nepriklausomai nuo to, kas vyksta jūsų gyvenime ar pasaulyje.“
Paulius Jaruševičius
Comments are closed.