Žolėdžiai ar mėsėdžiai? – Juliet Gellatley

Kokia mityba mums natūraliausia? Ar evoliucionuodamas žmogus prisitaikė valgyti mėsą, augalus ar ir viena, ir kita?milkskull_narrow2

Vienas iš labiausiai paplitusių mitų apie natūralią augalinę mitybą yra įsitikinimas, kad valgyti mėsą ir pieno produktus žmogui yra duota gamtos, kad žmogus yra evoliuciškai prisitaikęs misti negyvais kitų gyvūnų kūnais ir pienu. Žmogus priklauso primatų šeimai. Į mus panašiausi giminaičiai – šimpanzės ir gorilos –maitinasi daugiausia augalinės kilmės maistu. Iš visų egzistuojančių primatų žmogus yra vienintelis, kuris minta didžiaisiais gyvūnais. Rizikuodami savo gyvybe, mes ignoruojame savo evoliucinę praeitį, ir kaip tik todėl beveik visuose pasaulio kampeliuose sergamumas mirtinomis ligomis, tokiomis kaip vėžys, širdies ligos, nutukimas ir diabetas, yra pasiekęs kone epideminį lygį.

Atgal prie šaknų ir mėsavalgystės ištakų

Mūsų Akmens amžiaus protėviai valgė triskart daugiau augalinio maisto nei mes – beveik devynias vaisių ir daržovių porcijas per dieną, kai mes tesuvalgome tris. Šiais laikais žmogus gauna tik nedidelę dalį antioksidantų, kalcio, geležies ir kitų maistinių medžiagų, kurių mūsų protėviai gaudavo kasdien. Vaisiai, žalių augalų lapai, daigai, sėklos, riešutai, šaknys ir šakniagumbiai yra svarbiausios primatų mitybos sudedamosios dalys. Mūsų anatominė sandara rodo, kad tokį maistą turėtume valgyti ir mes.

Mėsos vartojimas prasidėjo prieš du milijonus metų, išsivysčius Homo erectus, kuris išnyko maždaug prieš 300 000 metų. Seniausi medžioklės įnagiai – nusmailinti ieties antgaliai – datuojami maždaug 500 000 metų prieš mūsų erą. Tačiau Homo erectus vis tiek mito daugiausia augaliniu maistu. Net kai besikeičiantis klimatas kai kuriuose regionuose sunaikino maisto šaltinius ir žmogus tapo visavalgiu, jis vis tiek vartojo gerokai mažiau mėsos nei šiuolaikinis žmogus. Žvelgiant į žmogaus raidos istoriją matyti, kad visavalgiu jis tapo dar visai neseniai, tačiau tai jau spėjo sukelti labai rimtų sveikatos problemų.

Kūno signalai: mes esame žolėdžiai, ne mėsėdžiaiJulietGellatley

Užtenka elementaraus anatominio palyginimo, kad paaiškėtų, jog žmogus gerokai panašesnis į žolėdį, nei į mėsėdį ar net visaėdį. Žmogus negali visiškai suvirškinti mėsos, nes jo virškinimo sistema tam nepritaikyta. Pažvelkime į žmogaus burną. Žandikaulis atsiveria ir burna išsižioja tiek, kad būtų galima valgyti tik nedidelius maisto gabalėlius. Taip pat mes negalime nuryti maisto nekramtę – turime smulkiai jį sukramtyti, nes tik susimaišęs su seilėmis jis nuslysta stemple žemyn. Mėsėdžiai, pavyzdžiui, katės, priešingai, nuplėšia ištisus gabalus mėsos ir ryja juos beveik nekramtę.

Mūsų žandikaulis geba išsižioti ir susičiaupti, juda į priekį ir atgal, taip pat į šonus, todėl puikiai tinka atkąsti augaliniam maistui ir sutrinti jam plokščiais krūminiais dantimis, o mėsėdžių apatinis žandikaulis į šonus beveik nejuda. Jų žandikaulis leidžia tik išsižioti ir susičiaupti – toks stabilumas suteikia papildomos jėgos sukandimui. Priešingai nei mėsėdžių, žmogaus iltiniai dantys nėra labai aštrūs, todėl nėra tinkami mėsai atplėšti. Akivaizdu, kad mūsų buki dantys daug labiau tinka valgyti krakmolingą maistą, vaisius ir daržoves.

Nuo pradžios iki pabaigos žmogaus virškinamasis traktas yra išsivystęs taip, kad gerai virškintų augalinės kilmės maistą. Mums virškinti padeda seilėse esantis fermentas amilazė, kuris skaido augaliniame maiste esančius sudėtingus angliavandenius į paprastą cukrų. Kadangi mėsoje angliavandenių nėra, mėsėdžiams šio fermento nereikia, todėl jų seilių liaukos amilazės negamina.

Mėsėdžių skrandžio sulčių terpė yra ypač rūgšti. Ji turi tokia būti, kad suskaidytų didelį raumenų ir kaulų kiekį, kurį suėda šie gyvūnai. Na o mūsų skrandžiuose rūgščių koncentracija yra gerokai mažesnė, nes suvirškinti krakmolams, daržovėms ir vaisiams reikia mažiau rūgščių. Augaluose esantiems baltymams suvirškinti reikia tik pusės tiek druskos rūgšties, kiek jos reikia suvirškinti tokiam pat kiekiui gyvulinės kilmės baltymų. Todėl veganai ir vegetarai daug rečiau serga skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa nei mėsėdžiai.

Žarnyno reikalai

Žmogaus žarnynas yra ilgas ir susirangęs, kaip ir (kitų) žolėdžių, todėl virškinimas vyksta lėtai – reikia laiko suskaidyti ir įsisavinti maisto medžiagas, esančias augaluose. Na o mėsėdžių, tokių kaip katės, žarnynas yra trumpas, tiesus ir panašus į vamzdį. Tai reiškia, kad jis greitai virškina mėsą ir šalina atliekas, kol jos nespėjo supūti.

Pagrindinis žmonių ir mėsėdžių anatominis skirtumas yra laikas, per kurį maistas iš burnos nukeliauja iki išeinamosios angos. Žmonės – net tie, kurie valgo daug ląstelienos – virškina maistą vidutiniškai 41 valandą. Na o visiški mėsėdžiai, tokie kaip audinės, virškina maistą vos 2,4 valandos! Tai reiškia, kad, žmogui suvalgius mėsos, ji turi pakankamai laiko supūti ir užteršti organizmą vėžį sukeliančiomis medžiagomis.

Vargas dėl cholesterolio

Mėsėdžiai gyvūnai geba nepaliaujamai perdirbti ir šalinti cholesterolį iš organizmo. Pavyzdžiui, visą dieną maitinkite katę kiaušinio tryniu, ir ji nė kiek nenukentės nuo susikaupusio cholesterolio, nes organizmas jį visiškai pašalins. Na o žmogaus, kaip ir kitų augalais mintančių gyvūnų, kepenys daug sunkiau šalina cholesterolį. Dauguma žmonių beveik negali pašalinti viso cholesterolio, kurį gauna su maistu. Esame sutverti maitintis augaliniu maistu, kuriame nėra cholesterolio, todėl iki šiol mums niekada nereikėjo itin veiksmingos cholesterolio šalinimo sistemos.

Tačiau pieną gerti sveika, tiesa?

Visos 4500 žinduolių rūšių maitina savo jauniklius pienu, tačiau tik žmonės ir toliau vartoja pieną po atjunkymo, ir net ne savo mamos, o kitos žinduolių rūšies pieną. Gamta mūsų tam neparengė. Štai kodėl du trečdaliai žmonijos netoleruoja laktozės (piene esančio cukraus). Daugumos žmonių (95% azijiečių, 75% Karibų salų gyventojų, 50% Viduržemio jūros regiono gyventojų, 10% Šiaurės Europos gyventojų) organizmai, pasibaigus žindymui, praranda gebėjimą skaidyti laktozę. Tiesą sakant, žmonija karvės pieną vartoja vos 6000 metų. Evoliucijos prasme tai ne ką ilgiau nei akies mirksnis. Tačiau karvės pienas vis dar laikomas tyru, reikalingu ir puikiai tinkančiu žmogaus organizmui. Karvės pienas tinka veršiukams, o ne kūdikiams. Vienų ir kitų poreikiai labai skiriasi, o skirtinga karvės ir žmogaus pieno sudėtis tai tik patvirtina. Pavyzdžiui, jeigu kūdikis nėra žindomas krūtimi, jį geriau maitinti ne karvės pienu, o mišinėliu, kurio sudėtis labai panaši į motinos pieną.

Iš prigimties žmogus yra prisitaikęs misti augalais, todėl maitintis mėsa ir pieno produktais jam neskirta. Mūsų organizmas paprasčiausiai nesukurtas valgyti mėsai. Vartodami mėsą ir nepaisydami savo prigimties, mes pasmerkiame save rimtiems sveikatos sutrikimams. Kuo greičiau atsikratysime mito apie tai, kad „žmogus nuo seno valgė mėsą ir buvo sveikas“ ir išmesime gyvulinės kilmės produktus iš savo mitybos, tuo mums bus geriau.

Juliet Gellatley, medicinos mokslų daktarė, diplomuota slaugytoja–akušerė, Mitybos terapijos specialistų federacijos narė (FNTP), Mitybos terapijos tarybos narė (NTCC), kvalifikuota mitybos terapeutė ir zoologė. Ji yra įkūrėja ir direktorė Viva!, Viva! Health (liet. Tegyvuoja sveikata) Jungtinėje Karalystėje ir Viva! Poland Lenkijoje. Ji yra skaičiusi šimtus viešų paskaitų ir parašiusi keletą knygų, mitybos vadovų bei pranešimų.

juliet@viva.org.uk www.viva.org.uk www.vivahealth.org.uk

Komentarai

comments

Jums irgi gali patikti Daugiau šio autoriaus

Comments are closed.